Šiuolaikiniame išprotėjusiame pasaulyje, kur visi skuba-bėga, laikas tampa dideliu deficitu. Laiko visi gauname vienodai – po 24 val per parą. Tačiau vieni per tas 24 valandas spėja ir išsimiegoti, ir su šeima pabūti ir darbus nudirbti, o kiti – „nieko nespėja“. Nespėjantys sudarinėja darbų (to-do) sąrašus, iš kurių

Daugelis žmonių prieš prasidedant metams išsikelia sau, o vadovai ir savo įmonėms, metinius tikslus, tačiau laikas bėga, o atotrūkis tarp iškeltų ambicingų tikslų ir realybės didėja. Nepasitenkinimo jausmas stiprėja, tačiau retas imasi papildomų veiksmų sumažinti atsilikimą. Daug dažniau yra „pakoreguojami“ tikslai – arba jie sumažinami, arba nukeliama numatyta jų pasiekimo data.